Atrodo, smulkmena. Namų remontas, ypač jei tai nauja statyba ar kapitalinis senesnio buto atnaujinimas, pilnas didelių, sunkių ir brangių sprendimų. Grindys, sienos, elektros instaliacija, santechnika… O tada, kai jau visas purvas, dulkės ir didieji darbai baigti, lieka jos. Palangės. Tiksliau, vidaus palangės. Dažnai jos tiesiog numetamos kampe, laukdamos savo eilės, o kai ta eilė ateina, jėgų ir kantrybės jau būna nebelikę. Tiesiog norisi greičiau pabaigti. Paimti, priklijuoti, užpurkšti putomis ir pamiršti. Bet būtent čia ir slypi didžiausia klaida. Prastai sumontuota vidinė palangė gali sugadinti visą kambario vaizdą, jau nekalbant apie praktines bėdas – pavyzdžiui, nuolatinį skersvėjį ar prie lango rėmo besikaupiantį pelėsį.
Tai nėra tik estetinė detalė, nors, žinoma, palangės atlieka ir interjero užbaigimo funkciją. Tai yra svarbus mazgas, jungiantis langą su siena. Jei ši jungtis atliekama atmestinai, visas brangaus, trijų stiklų paketo lango sandarumas nueina perniek. Oras juda, energija prarandama. Lietuvoje, kur šildymo sezonas trunka pusę metų, kiekvienas nesandarus kampelis virsta labai konkrečiais eurais sąskaitose už šildymą. Bėda ta, kad vidaus palangės montavimas atrodo apgaulingai paprastas, todėl dažnas imasi šio darbo pats, neturėdamas esminių žinių. Kas gali būti sudėtingo? Išmatuoji, išpjauni, priklijuoji. Tačiau neteisingai parinktos putos, nelygus pagrindas ar pamirštas sandarinimas vėliau kainuoja dvigubai – tenka viską lupti lauk ir daryti iš naujo. Šiame straipsnyje bus detaliai apžvelgiami pagrindiniai žingsniai, kaip išvengti tų klaidų.
Palangių medžiagų įvairovė ir tendencijos Lietuvoje
Pirmas žingsnis – pasirinkimas. Ir čia Lietuvos rinka siūlo tikrai platų asortimentą. Populiariausias, ypač prie plastikinių langų, žinoma, yra PVC arba plastikinės vidaus palangės. Jų privalumai akivaizdūs. Jos nebijo drėgmės, kas ypač aktualu virtuvėse ar vonios kambariuose, jas lengva valyti, jos dažniausiai būna idealiai baltos, atitinkančios lango rėmo spalvą, ir, žinoma, kaina yra pati prieinamiausia. Bet yra ir minusų – plastikas gana lengvai braižosi, laikui bėgant gali pagelsti nuo saulės, o svarbiausia – atrodo… na, tiesiog pigiai. Kitas labai populiarus pasirinkimas – laminuotos medžio drožlių plokštės (LMDP) palangės. Jos suteikia daugiau jaukumo, didesnį spalvų ir tekstūrų pasirinkimą (gali imituoti ąžuolą, riešutą, betoną). Jos tvirtesnės už plastiką, bet turi vieną didelį priešą – vandenį. Jei paliksite gėlės vazoną, iš kurio nuolat bėga vanduo, palangė išbrinks ir jos jau nebeišgelbėsite. Rečiau, dėl aukštos kainos, renkamasi natūralaus medžio (dažniausiai klijuoto ąžuolo ar uosio) arba akmens masės vidinės palangės. Medis reikalauja priežiūros (alyvavimo, lakavimo), o akmuo yra amžinas, bet labai sunkus ir šaltas.
Ar tikrai taip svarbu matuoti milimetro tikslumu?
Atsakymas trumpas – taip. Tai yra pati svarbiausia ir daugiausiai klaidų sukelianti stadija. Ką reiškia „išmatuoti palangę“? Tai nėra tik angos pločio išmatavimas. Pirmiausia, reikia nuspręsti dėl gylio. Gylis matuojamas nuo lango rėmo (to specialaus griovelio apačioje) iki kambario sienos krašto. Bet palangės juk dažniausiai būna išsikišusios į kambarį. Kiek? Standartas sako, kad vidinė palangė turėtų būti išsikišusi apie 3-5 centimetrus. Jei išsikiš per mažai, atrodys keistai ir nebus praktiška. Jei per daug – trukdys užuolaidoms, o svarbiausia, jei po langu yra radiatorius, per daug išsikišusi palangė blokuos šilto oro konvekciją ir kambarys šils prasčiau. Antras matmuo – plotis. Čia yra du variantai. Ar vidinės palangės kraštai tiesiog atsirems į angokraščio šonus, ar jie bus įleisti į sieną (vadinamosios „auselės“)? Įleisti į sieną yra tvirčiau ir atrodo solidžiau, bet reikalauja papildomo darbo iškalti griovelius sienoje. Matuojant reikia įvertinti ir tai, ar lango anga yra stati. Senuose namuose viena pusė gali būti platesnė nei kita. Reikia matuoti trijose vietose – prie lango, per vidurį ir angos krašte.
Pagrindo paruošimas – nuobodi, bet kertinė dalis
Taigi, palangė išmatuota, nupirkta, atvežta ir guli vidury kambario. Kitas žingsnis – paruošti paviršių, ant kurio ji guls. Dažnai po langu būna tiesiog betonas, mūro likučiai, statybinės dulkės. Didžiausia pagunda yra tiesiog pripurkšti putų ant viso šito purvo ir uždėti palangę. To daryti negalima. Montavimo putos yra klijai, o klijai prie dulkių nelimpa. Visą pagrindą reikia kruopščiai išsiurbti, nuvalyti. Jei pagrindas akivaizdžiai nelygus, duobėtas, jį būtina išlyginti. Tam tinka paprasčiausias cementinis mišinys ar plytelių klijai. Paviršius turi būti kuo lygesnis, kad palangės apačia priglustų visu plotu, o ne remtųsi keliais taškais. Jei paviršius labai porėtas ar byrantis (pvz., senas tinkas), jį būtina nugruntuoti giluminiu gruntu. Gruntas suriša dulkes ir užtikrina žymiai geresnį putų sukibimą. Taip pat svarbu patikrinti aukštį. Tarpas tarp paruošto pagrindo ir būsimos vidaus palangės apačios turėtų būti optimalus putoms – maždaug 1-2 centimetrai. Jei tarpas per didelis, palangė bus nestabili; jei per mažas – putos netilps ir neatliks savo funkcijos.
Kokias montavimo putas rinktis, kad palangė neišsiriestų?
Čia slypi antra didžiausia montuotojų-mėgėjų klaida. Ne visos montavimo putos yra vienodos. Nuėjus į parduotuvę galima pamatyti didžiulį pasirinkimą, ir dažnai renkamasi pagal kainą arba pagal tai, ant kurios parašyta „Mega Expansion“ (Didelis plėtimasis). Tai yra tiesus kelias į katastrofą. Tokios putos, besiplėsdamos, turi milžinišką jėgą. Jų paskirtis – užpildyti dideles ertmes. Jei tokių putų pripurkšite po palange, jos besiplėsdamos išries vidaus palangę lanku į viršų, kad ir kokius svorius ant viršaus uždėtumėte. Palangių montavimui reikia naudoti specialias, mažo plėtimosi putas. Ant jų dažnai būna parašyta „Window & Door“ arba „Pistoletinės mažo plėtimosi putos“. Jos plečiasi kontroliuojamai, yra tankesnės ir jų pagrindinė funkcija yra klijuoti, o ne tik užpildyti. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į sezoniškumą – yra vasarinės ir žieminės putos. Jei darbai atliekami vėsiame, nešildomame name, būtina naudoti žiemines, kurios veikia esant žemesnei temperatūrai. Priešingu atveju vasarinės putos tiesiog nesukietės tinkamai.
Palangės fiksavimas ir teisingas putų naudojimas
Turime švarų pagrindą ir tinkamas putas. Kitas žingsnis – pats klijavimas. Prieš purškiant putas, pagrindą (betoną ar mūrą) ir pačios palangės apačią reikia sudrėkinti vandeniu, pavyzdžiui, purkštuvu. Montavimo putos kietėja reaguodamos su oro ir paviršių drėgme. Sausas, dulkėtas paviršius yra blogiausias variantas. Drėgnas paviršius užtikrins greitesnį kietėjimą ir geresnį sukibimą. Tada paimamas putų pistoletas (nenaudoti tų flakonų su šiaudeliais, jie skirti ne profesionaliam darbui) ir putos purškiamos. Svarbu – ne per daug! Nereikia užpildyti viso tarpo. Putos juk plėsis. Užtenka vienos ar dviejų ištisinių „dešrų“ zigzago forma per visą palangės gylį. Tada vidinė palangė atsargiai dedama į savo vietą, tvirtai prispaudžiama prie lango rėmo (į specialų griovelį) ir išlyginama. Išlyginimui po palange dažnai pakišami specialūs plastikiniai pleištai ar medinės kaladėlės, kad būtų nustatytas tikslus horizontalumas. Kai palangė idealiai išlyginta, ją būtina prispausti. Tam ant viršaus dedami svoriai – vandens buteliai, knygų krūvos, svarmenys. Svoris turi būti paskirstytas tolygiai per visą plotą, ne tik per vidurį. Ir tada – kantrybė. Palangės negalima judinti mažiausiai 12 valandų, o geriausia – visą parą.
O kaip su tuo mistiniu palangės nuolydžiu?
Tai amžinas ginčas tarp meistrų. Ar vidaus palangės turi turėti nuolydį? Lauko palangės (skardinės ar kt.) privalo turėti nuolydį nuo lango, kad nutekėtų lietaus vanduo. O kaip viduje? Kai kurie sako, kad vidinė palangė turi turėti minimalų, vos pastebimą (apie 1 laipsnį) nuolydį į kambarį. Logika tokia – jei ant lango susidarys kondensatas (kas Lietuvoje žiemą labai dažna), vanduo neturėtų kauptis prie lango rėmo ir silikono siūlės, o nutekėti ant palangės, kur jį lengviau pastebėti ir nuvalyti. Tai turi prasmės. Kiti sako, kad palangė turi būti idealiai horizontali (nustatyta su gulsčiuku). Tai irgi logiška, nes ant nuožulnios palangės nestovės vazonai, slydinės daiktai. Kategoriškai negalima daryti vieno – nuolydžio link lango. Tokiu atveju visas kondensatas ir netyčia išlietas vanduo bėgs tiesiai į silikono siūlę, o ten, kur drėgna ir šilta, labai greitai apsigyvens juodas pelėsis. Taigi, saugiausias ir dažniausiai taikomas variantas Lietuvos praktikoje yra idealiai horizontali palangė arba vos vos pastebimas nuolydis į kambarį.
Ką daryti su tarpeliais šonuose ir prie lango?
Putoms išdžiūvus ir svoriams nuėmus, darbas dar nebaigtas. Nors palangės jau laikosi tvirtai, aplink ją beveik visada lieka tarpelių. Svarbiausias tarpas – tarp palangės viršaus ir lango rėmo apačios. Taip pat tarpai šonuose, jei palangė nebuvo įleista į sieną. Šiuos tarpus būtina hermetizuoti. Tai ne tik estetikos, bet ir sandarumo klausimas. Būtent per šiuos mikrotarpelius gali pūsti skersvėjis. Kuo juos užpildyti? Dažniausiai naudojamas sanitarinis silikonas. Jis elastingas, nebijo vandens, gerai sukimba su plastiku ir LMDP. Svarbu rinktis kokybišką, pelėsiui atsparų silikoną. Kita alternatyva – akrilas. Akrilo privalumas tas, kad jį galima dažyti. Jei siena šalia palangės bus dažoma, akrilas yra geresnis pasirinkimas, nes dažai ant silikono nelimpa. Tačiau akrilas yra mažiau elastingas ir bijo nuolatinės drėgmės. Taigi, siūlei tarp palangės ir lango rėmo geriau tinka silikonas, o siūlėms tarp palangės ir sienos – akrilas. Šį darbą reikia atlikti kruopščiai, naudojant specialią mentelę ar tiesiog pirštą, pamirkytą muiluotame vandenyje, kad siūlė būtų lygi.
Ar tie plastikiniai antgaliai kraštams yra būtini?
Jei montuojama LMDP arba PVC vidaus palangė, jos šoniniai kraštai būna „žali“, matosi drožlių plokštė ar plastiko korio struktūra. Tam gamintojai komplekte prideda specialius plastikinius antgalius, vadinamuosius „užbaigimus“ arba „auseles“. Jie dažniausiai būna pritaikyti konkrečiam palangės profiliui ir spalvai. Juos tiesiog reikia užklijuoti ant kraštų. Tam tinka greitai džiūstantys cianakrilato klijai (liaudiškai vadinami „super glue“) arba tiesiog tas pats silikonas. Tai paprasčiausias ir greičiausias būdas užbaigti montavimą, ir Lietuvos rinkoje tai yra absoliuti dauguma atvejų. Tačiau yra ir kitas, modernesnis ir estetiškai švaresnis būdas, ypač populiarus Skandinavijos įkvėptuose interjeruose. Tai palangės montavimas be jokių plastikinių antgalių. Tokiu atveju palangė įleidžiama į sienos šonus (angokraščius), o tada tie angokraščiai yra kruopščiai užtinkuojami ir nudažomi taip, kad tinkas gražiai „apgaubia“ palangės kraštą. Tai atrodo daug solidžiau, vientisiau, bet reikalauja žymiai kruopštesnio tinkuotojo darbo. Pasirinkus „pasidaryk pats“ variantą, plastikiniai antgaliai yra saugesnis ir lengvesnis pasirinkimas.
Atrodo paprasta, bet velnias slypi detalėse
Taigi, kelias nuo senos, pageltusios palangės iki naujos, tvirtos ir estetiškos yra ilgesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai nėra tik „pripurkšti putų“. Tai yra kruopštus matavimas, atsižvelgiant į radiatorių šilumos konvekciją. Tai yra nuobodus, bet būtinas pagrindo valymas, gruntavimas ir lyginimas, be kurio putos tiesiog neatliks savo klijavimo funkcijos. Tai yra teisingų, būtent mažo plėtimosi, montavimo putų pasirinkimas, kad jos neišraitytų brangios palangės. Tai yra kantrybė laukti, kol viskas sustings veikiant svoriui. Ir galiausiai – tai kruopštus hermetizavimas akrilu ar silikonu, kuris užtikrina ne tik grožį, bet ir sandarumą. Kiekvienas iš šių žingsnių, atliktas atmestinai, gali sugadinti galutinį rezultatą. Būtent todėl kartais geras meistras už palangės montavimą paprašo, atrodo, neadekvačios sumos. Bet ta suma mokama ne už putų purškimą, o už žinojimą, kaip išvengti visų šių brangiai kainuojančių klaidų.
Galutinis rezultatas ir jaukumo pojūtis
Kai viskas padaryta teisingai, kai nulupama apsauginė plėvelė nuo naujos vidaus palangės, vaizdas pasikeičia kardinaliai. Kambarys iškart atrodo tvarkingesnis, užbaigtas. Lygus, tvirtas paviršius kviečia ant jo padėti gėlę ar jaukų šviestuvą. Dingsta skersvėjis, pučiantis iš pakampių, nesigirdi keisto traškesio, kai ant palangės atsiremiama. Lietuvoje, kur didžiąją metų dalį praleidžiame viduje, o langas dažnai yra pagrindinis šviesos šaltinis, jo apipavidalinimas yra neįtikėtinai svarbus bendram jaukumo pojūčiui. Teisingai sumontuotos vidinės palangės tampa neatsiejama interjero dalimi – jos įrėmina vaizdą į lauką ir tuo pačiu apsaugo namus nuo šalčio. Tai yra tas darbas, kurį padarius teisingai, apie jį pamiršti dešimtmečiams. O padarius blogai – jis erzina kiekvieną dieną. Todėl skubėti čia tikrai neverta.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
1. Kokį tarpą palikti tarp palangės apačios ir mūro?
- Optimalus tarpas montavimo putoms yra nuo 1 iki 2 centimetrų. Jei tarpas mažesnis, putoms bus sunku kokybiškai užpildyti ertmę ir priklijuoti palangę; jei tarpas didesnis, palangė gali būti nestabili, o putų išeiga bus labai didelė.
2. Ar galima montuoti vidaus palangę, jei lauke minusinė temperatūra?
- Taip, galima, tačiau būtina naudoti specialias žiemines montavimo putas, kurios veikia esant neigiamai temperatūrai (dažniausiai iki -10°C). Įprastos vasarinės putos tiesiog nesukietės ir neatliks savo funkcijos.
3. Kiek laiko reikia laikyti svorius ant ką tik sumontuotos palangės?
- Tai priklauso nuo naudojamų putų ir aplinkos drėgmės, bet saugiausia yra palikti svorius bent 12 valandų. Idealus variantas – palikti prispaustą palangę visai parai (24 valandoms), kad putos pilnai sureaguotų ir sutvirtėtų.
4. Plastikinė (PVC) ar LMDP palangė – kuri geresnė?
- Abi turi savų privalumų. PVC palangės yra pigesnės ir visiškai nebijo drėgmės, todėl idealiai tinka virtuvei ar voniai. LMDP palangės atrodo solidžiau, turi daugiau spalvų ir tekstūrų (pvz., medžio imitacijos), bet yra jautresnės vandeniui ir brangesnės.
5. Ar būtina gruntuoti pagrindą prieš purškiant putas?
- Taip, tai labai rekomenduojama. Gruntas suriša likusias dulkes, sutvirtina pagrindą ir užtikrina daug geresnį montavimo putų sukibimą su paviršiumi. Purškiant putas ant dulkėto, nenuvalyto pagrindo, yra didelė rizika, kad palangė laikui bėgant atšoks.
Parašykite komentarą